2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Teatro sambūris Velžio gimnazijoje


Penktadienį, lapkričio 20 d., Velžio gimnazijoje viešėjo Panevėžio J. Miltinio gimnazijos dramos būrelis, kurio nariai suvaidino mokinės parašytą pjesę ,,Gyvenimas". Mūsų mokyklos jaunieji aktoriai parodė spektaklį pagal V. Žilinskaitės pjesę ,,Visos pasaulio tetos". Po to vyko jaukus abiejų gimnazijų mokinių spektaklių aptarimas. 13 val. teatro pamoką vedė Panevėžio J. Miltinio dramos teatro jaunieji aktoriai, kurie atsakinėjo į žurnalistų būrelio narių pateiktus klausimus, vėliau visus įtraukė į teatrinius žaidimus. Mokiniai išsinešė žinojimą, kad teatras būtinas žmogaus gyvenime, nes ugdo asmenybę.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Žurnalistų būrelis 
T. Mačys, M. Vienažindytė, J. Kubiliūtė, T. Pulokaitė, G. Pulokaitė, V. Margytė, D. Grigaitytė, L. Livdans, E. Buikauskas
Būrelio vadovė - A. Marcinkevičienė
Vėlinės, atminimo liepsnelių vakaras
XI.2

  Vėlinių metas - virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje. Kosminiu šalčiu alsuoja vakarais prasiverianti dangaus bedugnė. Joje ryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą - tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavosi kaip vėlių kelią ar pasaulio medį. Medžio šaknys - požemių dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir senieji antkapiai paminklai - krikštai - primena medžio siluetą. Medžiu mirusiųjų vėlės iškeliaudavo į dausas.

***
   Visų Šventųjų dieną į bažnytinį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Vėlinės krikščioniška švente tapo 1998 metais, kaip pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Cluny, Prancūzijoje. Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė - padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles, kad vėlės neklaidžiotų tamsoje.

***
   Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbų kartas. Drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės: jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos. Dzūkų kaimuose su jų vėlėmis šventė, vadinta Dziedais. Pusryčiai: riebios kopūstų ir batvinių sriubos, aviena, šaltanosiai ir saldzienė iš grikinių miltų. Prieš sėdant už stalo praverdavo duris, į tą pusę būdavo atsukamas ir ant stalo stovintis kryželis su Nukryžiuotuoju. Taip pakviečiamos vidun vėlelės: ir net vietos jos vietos palikta atsisėsti ant suolo. Stengtasi turėti devynis valgius. Juos valgydavo be peilio ir numesdami kiekvieno po tris kąsnelius pastalėn. Šeimininkas uždegdavo graudulinę žvakelę, perduodavo iš rankų į rankas aplink stalą. Visi kalbėdavo Visų Šventų litaniją. Apėjus žvakelei ratą, įstatydavo ją į indą su rugių grūdais. Visi šeimos nariai tarsi pasižadėdavo tęsti kartų darbą - auginti rugį duonelei.
Lapkritis
gruodinis, vėlių mėnuo